Bažnyčios liturginiuose metuose šventės susietos arba su savaitės, arba su mėnesio dienomis, todėl susidaro du tarpusavyje persipynę švenčių ciklai: liturginių laikų ciklas ir švenčių ciklas.
Liturginės dienos gali būti sekmadieniai, eilinės savaitės dienos, vigilijos (švenčių išvakarės), oktavos (didelių švenčių minėjimas per aštuonias dienas) bei šventės. Visos šios dienos dar skirstomos į keturias iškilmingumo klases, taip pat yra kai kurių švenčių minėjimai.
Šį kartą kalbėsime apie šį mėnesį vyksiančius Žolinės atlaidus.
Prie Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos
1988 m. rugpjūčio 14 d. tuometinis Kaišiadorių vyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Nuo to laiko kiekvieno mėnesio 15-ąją dieną maldininkai susirenka pagarbinti Pivašiūnų Švč. Mergelę Mariją, Nuliūdusiųjų Paguodą, paprašyti dangiškos globos ir užtarimo. Didieji Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai šioje svarbiausioje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės vietoje kasmet švenčiami nuo rugpjūčio 15 dienos – Žolinės – iki rugpjūčio 22-osios – Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventės. Po paveikslo vainikavimo įsigalėjo kai kurios naujos pamaldumo tradicijos. Jau daugelį metų čia klebonauja tas pats kunigas. Interviu su Pivašiūnų parapijos klebonu mons. Vincu Baubliu.
– Ar prisimenate, kada pats pirmąkart apsilankėte Pivašiūnuose?
– Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą su tėvais keliavau į Pivašiūnus. Tada žmonės taip toli, kaip dabar, nekeliaudavo, nes neturėjo automobilių, todėl vykti į tokią kelionę reikėjo kažką samdyti. Atsirado žmogus, dirbantis įmonėje autobuso vairuotoju. Jis sutarė su įmonės vadovais, kad leistų parapijiečius nuvežti į atlaidus. Jie sutiko, ir mes galėjome važiuoti. Nuo mano tėviškės Perlojos parapijoje iki Pivašiūnų buvo apie 40 kilometrų, buvau gal pradinės klasės vaikas, todėl man atrodė tolimas kelias. Nors vietų tokiame autobuse būdavo iki 30, žmonių prilipo labai daug, stovėjome kaip silkės bačkoje. Be to, važiavome prastesniu žvyrkeliu, per Daugus, kad autobusą mažiau kas pastebėtų. Man, vaikui, tie atlaidai atrodė įspūdingi. Vėliau tėtė nusipirko automobilį, tai į Pivašiūnus mūsų šeima važiuodavo kasmet. Vykdavome ne tik į Žolinės, bet ir į kitus Pivašiūnuose vykstančius atlaidus. Mes esame penki vaikai: keturi broliai ir sesuo, aš – vidurinis, tai kartu su tėvais važiuoti ne visi sutilpdavome. Būdavo metų, kai nenuvykdavau į Pivašiūnus. Paskui, kai įsigijau motociklą, tai su juo pats į Pivašiūnus važiuodavau ir dar mamą nuveždavau. Bet mūsų šeima važiuodavo ir į kitus aplinkinius atlaidus: Merkinėje, Nedzingėje, Dauguose. Kai buvau vyresnis, jau paauglys, tai automobiliu ar samdytu autobusu važiavome ir į Šiluvos atlaidus. Įsigijęs automobilį vykdavau į Šiluvą atlaidų atidarymo ir uždarymo sekmadieniais.
– O 1988 m. rugpjūčio 14 d. paveikslo vainikavimo iškilmėse ar dalyvavote?
– Buvau prieš gerą mėnesį padavęs dokumentus į Kauno kunigų seminariją, jau priimtas, bet dar nesimokęs. Vyskupas sakė, kad reikia dalyvauti Pivašiūnų atlaiduose. Jokių pareigų nedavė, bet dalyvavau kartu su būsimais bendrakursiais iš Kaišiadorių vyskupijos.
– Jau daugelį metų esate Pivašiūnų klebonas. O kaip prisimenate šį paskyrimą?
– Kunigu esu įšventintas 1993 metų gegužės 31-ąją, o Pivašiūnų klebonu tapau po metų, 1994-ųjų balandžio 25-ąją. Buvau Kaišiadorių vikaras, labai sekėsi, nes neturėjau kitų rūpesčių, o tik sielovadą. Patiko dirbti su jaunimu, dažnai keliaudavome. Suplanavome Kaišiadorių jaunimo kelionę į Lurdą. Gavome Prancūzijos vizas, užsakėme autobusą, bet vieną dieną pasikvietė vyskupas ir sako, kad esu skiriamas Pivašiūnų klebonu ir turiu perimti parapiją. Ką daryti? Juk man kelionė, jei aš nevažiuosiu į Lurdą, tai ta kelionė išvis neįvyks, nuvilsiu visus keliauti pasiruošusius. Vyskupas sakė, kad turiu perimti parapiją, ir pasiūlė tartis su Pivašiūnų altaristu kun. Jonu Kaušyla – gal jis kelionės metu mane pavaduotų. Kunigas sutiko pavaduoti, todėl aš galėjau važiuoti į Lurdą. Kai grįžau, turėjau skubiai ruoštis Pivašiūnų atlaidams. Man, naujam klebonui, buvo nelengva, nors dar tais metais ir pagrindinę atlaidų dieną šv. Mišios aukotos tik bažnyčioje.
– Kitais metais atlaidų šv. Mišios jau buvo aukojamos šventoriuje, ant pakylos. Kaip sekėsi tam pasirengti?
– Tai buvo vyskupo Juozo Matulaičio idėja. Svarstėme, ieškojome variantų, nes nėra tiek erdvės, sunku tinkamai įgarsinti. Reikėjo patiems pasigaminti pakylą. Mūsų meistras Juozas Listavičius gal tris savaites dirbo. Atlaidų išvakarėse ją pastatėme. Buvo daug entuziastingai talkinusių žmonių, nemažai ir jaunimo. Baigėme gal 4 valandą ryto. Kai kas jau nė miegoti nėjo.
– Ar dabar turite daug pagalbininkų įvairiuose darbuose?
– Dalį tų, kurie tada buvo aktyviausi, dabar jau lankau namuose. Jaunesni išvykę gyventi kitur. Kai metams bėgant teko tobulinti pakylą, į talką atėjo iš Pivašiūnų parapijos kilęs Stasys Bikauskas, gabus vyras – jis suprojektavo ir pastatė jau daug erdvesnę ir modernesnę pakylą. Kadangi Pivašiūnuose stovyklas turėjo šauliai, jie atėjo tik į talką naktį budėti šventoriuje, nudirbdavo daug pasiruošimo atlaidams darbų ir Žolinės išvakarėse, todėl vietiniams gal neliko tiek atsakomybės. Šaulių stovyklos Pivašiūnuose prieš keletą metų jau baigėsi. Bet labiausiai norėčiau išskirti tas moteris, kurios pina ąžuolų, rūtų, tujų vainikus ir tai daro apie 30 metų. Jos įpina savo maldas, prašymus, padėkas Dievui už malonių išsipildymą. Sunkiausia nupinti 50 metrų ilgio rūtų vainiką Marijos paveikslui papuošti. Nepamirškime, kad nepakanka mokėti pinti iš rūtų, reikia, kad rankos nebūtų alergiškos, todėl rūtų pynėjos yra didžiausias mūsų turtas.
– Kaip dažnai eilinėmis dienomis apsilanko maldininkai Pivašiūnų šventovėje?
– Žiemą maldininkų būna mažiau, o nuo pavasario iki rudens atvyksta daug, dažniausiai iš Lietuvos ir Lenkijos, Vokietijos bei kitų artimesnių užsienio šalių. Užsuka užsienio lietuvių, atvykusių paviešėti Tėvynėje. Būna pavienių ir grupėmis. Aną dieną atvyko grupė jau vakare, po 21 valandos. Aš visiems pasakoju Pivašiūnų, bažnyčios, paveikslo istoriją, primenu, kad čia žmonės patiria malonių.
– Bet maldininkai iš Jūsų atima brangų laiką.
– Kai būnu Pivašiūnuose, visada pats stengiuosi jiems pasakoti viską, kai manęs nėra, tuo pasirūpina žmonės iš Globos namų, „Carito“ atstovai, zakristijonas arba kiti parapijiečiai. Maldininkams visada būna maloniau, kai juos sutinka klebonas, todėl aš jų nevengiu. Padovanoju paveikslėlių, lankstinukų apie Pivašiūnus.
– Kokių netikėčiausių maldininkų buvo?
– Nustebau, kai pamačiau grupę iš Austrijos. Atvyko nepranešę, galėjo manęs nerasti. Nustebino vienas lenkas, neturėjęs jokios ryšio priemonės, keliavęs pėsčiomis iš Lenkijos į Aušros Vartus. Stebina žmonės, keliaujantys pėsčiomis žiemą – jie kelia rūpestį, kad nesušaltų, ypač jei žiemą eina pėsčias vienas.
– Žemaičiai turi savo šventoves: Šiluvą ir Žemaičių Kalvariją. Jie gali sakyti, kad Pivašiūnai yra dzūkų maldos vieta – jiems ten taip toli nė neverta važiuoti. Ką tokiems atsakytumėt?
– Mes atlaidus švenčiame kitu metu. Į Pivašiūnus atvyksta žmonių ir iš Žemaičių Kalvarijos, ir iš kitų Žemaitijos vietų. Klaipėdiečiai net naktinius budėjimus organizuoja, adoruoja. O piligrimystė yra brangus dalykas. Keliaujančioje bendruomenėje kitaip išgyvenama bendrystė. Ji sustiprina, paguodžia ir būna labai naudinga keliaujančios bendruomenės tikintiesiems. Mūsų parapijiečiai organizuotai vyksta į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, Kryžių kalną, Vilniaus Aušros Vartus, Vilniaus Kalvarijas, Marijampolę. Kartais į vieną pusę reikia nuvažiuoti ir daugiau nei 200 kilometrų. Pirmąkart išsiruošti buvo sunkiau, o dabar vis kur nors važiuojame. Tik daug žmonių jau suseno. Bet į Lietuvos jaunimo dienas atsiuntėme net 50 dalyvių ir vieną savanorį.
– Gal Pivašiūnų žmonės pamaldesni, sekmadieniais daugiau ateina į bažnyčią?
– Nesutikau tokio, kuris pasakytų, kad jis netiki į Dievą, bet kiekvieną sekmadienį ateiti į bažnyčią negali dėl įvairiausių priežasčių. Bažnyčią jie gerbia, stebėjausi, kad po vėtros patys savo pjūklais, kirviais ir kitais įrankiais subėgo gelbėti savo bažnyčios. Tada ji beveik nenukentėjo, tik du medžiai virsdami atsirėmė iš dviejų pusių ir taip galbūt ją prispaudę išsaugojo. Tada mūsų bendruomenė susitelkė, net atvykusi Prezidentė stebėjosi, kaip mes taip greitai per kelias dienas susitvarkėme, nes jau kitą sekmadienį, po savaitės, reikėjo švęsti Žolinės atlaidus. Todėl kitais metais kaip padėką Dievui ir Švč. Mergelei Marijai pastatėme koplytstulpį.
Norėčiau dar pasakyti, kad kiekvieno mėnesio 15-ąją dieną į Pivašiūnų šventovę pagerbti Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, ir paprašyti jos globos bei užtarimo gausiau renkasi ne tik parapijiečiai, bet ir maldininkai iš kitų įvairių vietų. Vyskupas paskiria, kurio dekanato kunigai tą dieną aukos šv. Mišias, sakys pamokslus ir klausys išpažinčių. Atvyksta kunigų ir iš kitų vyskupijų. Šv. Mišios būna kaip sekmadienį: 10 ir 12 valandą. Norėčiau, kad ir 18 valandą būtų, nes dirbantys žmonės kitu metu atvykti negali.
– Galbūt kalbant apie atlaidus ir netinka klausti apie blogus dalykus, bet vis dėlto norėčiau sužinoti, ar yra tokių dalykų, dėl kurių Jums būtų nesmagu?
– Nepatinka tie žmonės, kurie atvyksta skriausti kitus, visokie kišenvagiai, siekiantys pasinaudoti kitų neapdairumu. Juk dori žmonės atvyksta į bažnyčią, kuri turėtų būti saugi vieta, joje nieko negali nutikti. Kai tos vagystės nesibaigdavo, ėmėme viešai skelbti, savanoriai nešiojo plakatus, kad žmonės saugotųsi kišenvagių. O kai pernai į pagalbą atėjo ir saugos tarnyba „Sigreta“, dėl vagystės niekas nepasiskundė. Jie saugojo labdaros būdu, labai norėčiau jiems padėkoti. Vietiniai žmonės nėra nusiteikę piktybiškai, gerbia Bažnyčią. Pavyzdžiui, remonto metu šventoriuje laikėme sudėtas medžiagas. Niekas nepavogė. Beje, kai prieš keletą metų buvo apvogtos kelios bažnyčios, naktimis budėjome, kol įsirengėme signalizaciją. Netrukus pasikėsino ir į mūsų bažnyčią, bet, kai išmušus langą suveikė signalizacija, vagys pabėgo.
Nemalonu prisiminti, kai vienais metais vietinė valdžia atlaiduose buvo leidusi prekiauti alkoholiniais gėrimais ne tik saviems, bet ir atvykėliams, o šiaip anksčiau kasmet turėdavau rašyti prašymą rajono Tarybai, kad rugpjūčio 15 dieną iki 16 valandos Pivašiūnuose neleistų prekiauti alkoholiniais gėrimais. Gerai, kad dabar rajono Taryba jau pati be klebono prašymo pati geranoriškai nusprendžia.
– Kas Jums yra Pivašiūnų atlaidai?
– Į atlaidus susirenka geri ir pamaldūs žmonės. Aš per atlaidus dvasiškai atsigaunu visiems metams. Sunku tai žodžiais apsakyti, reikia patirti.
Šiais, Dievo Motinos, Nuliūdusiųjų Paguodos, paveikslo vainikavimo jubiliejiniais metais, laukiame visų atvykstant į Pivašiūnus Žolinių atlaidų aštuondienį drauge maldos vienybėje išgyventi tikėjimo bendrystę ir padėkoti Dievui už visas Jo teikiamas malones.
Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
